Apie ką galvojame?

Apie ką galvojame?

Stovėjau anądien automobilių kamštyje ir mąsčiau, ką gi galvoja visi tie, kas eina gatve, slepiasi po lietsargiu, ilsisi pievutėje, galų gale – sėdi prieš ir už manęs stovinčiuose automobiliuose? Kažin, svarsčiau sau, ar kiekvienas turim galvoje kažką tokio unikalaus ir nepakartojamo, ar žmonijos mintis galima būtų sudėlioti į „lentynėles“, tarkim: mintys apie artimuosius, geros mintys, piktos mintys.

Mintys yra su mumis visą laiką. Net ir tada, kai miegame. Sąmonė ir pasąmonė veikia nepriklausomai nuo to, kuo užsiėmęs jų savininkas. Visgi, turiu jus užtikrinti, – žmonių mintys yra pakankamai standartinės. Mat tekstas, žodžiai sudaro vos septynis procentus visos mūsų komunikacijos, o mintis yra žodžiais įformintas mūsų bendravimas su savim, ar kitais. Taigi, apie ką dažniausiai galvojame?

Asmens sveikatos klinikos psichoterapeutai teigia, kad dažniausiai mūsų galvose sukasi mintys apie save ir kitus. Važiuojame troleibusu ir nužiūrinėjame pakeleivius, o mintyse tuo tarpu „vyniojasi“: „aha, štai anas, priekyje sėdintis vyriškis storokas…man atrodo, gerokai storesnis, nei aš…vadinasi, dar neblogai atrodau! Oho, kaip jis atrodo sedėdamas, nenorėčiau toks būti. O moteris raudonu lietpalčiu panaši į tą neurotišką kaimyną. Aha, ir nosis tokia pati, tiesa, kaimynės kojos gražesnės. Bet šiaip atrodo tokia pati. Ir abi panašios į mano pradinių klasių mokytoją – ana tai buvo ragana!“. Taigi, esame linkę lyginti save su kitais, o tiksliau, su tuo, ką manome apie tuos kitus, remdamiesi savo jau turima patirtimi, stereotipais ir t.t. Juk moteris, panaši į nervingą kaimynę, gali būti labai rami, to mes nežinome. Toks psichologinis atsitraukimas, vertinant save pagal kitus, reikalingas, kad gautume pripažinimą patys iš savęs. Žiūrėdami į kitus, mes pripažįstame, kad esame geresni ar blogesni. Ir nemanykite, kad tai laiko gaišinimas, anaiptol! Lyginimas reikalingas sustiprinti išankstinėms nuostatoms apie save, kitus ar gyvenimą apskritai. Nuostatas atsinešame iš vaikystės, o nuolatinis jų kartojimasis padeda suprasti pasaulį ir suteikia saugumo jausmo. Jei po šios pastraipos išsigandote, ką apie jus vertindami galvoja kiti, nusiraminkite. Dar sykį kartoju, – dažnai jų vaizdinys nieko bendra neturi su tikrove.

Dar viena standartinė minčių grupė – praeities įvykių apmąstymas. Tarsi gromofonai plokšteles mes sukame jau pasibaigusias situacijas, gromuliojame įvykusius dialogus ir tarsi senas fotografijas peržiūrime įvykius. Aišku, jei kažką aktyviai veikiame „čia ir dabar“, mintys būna sukoncentruotos į veiklos objektą, tačiau, jei nieko konkretaus neveikiame, mintys dažniausiai nuklysta praeitin arba ateitin. Galvodami apie jau praėjusius įvykius tenkiname įvairius poreikius. Kai kurie – mazochistinius, pavyzdžiui, grauždamiesi dėl nepavykusio pokalbio dėl darbo jie tarsi patvirtina savo pačių nuomonę apie save: „na štai, žinau, kad esu nevykėlis, man ir vėl nepasisekė, apskritai nereikėjo to imtis“ ir pan. Kiti, – analitinius. Ramiai išnagrinėjus situaciją galima suprasti, kas ir kodėl įvyko, padaryti išvadas ir judėti pirmyn! Ateities planai gali būti malonūs galvoti. Kita vertus, mes tarsi išgyvename būsimą situaciją, taip pasimokydami reaguoti į vieną ar kitą galimą jos posūkį, pasiruošdami sau savotišką scenarijų.

Įdomu tai, kad nors galvojimas vyksta spontaniškai, minčių eiga – dažniau galvosim apie praeitį ar apie ateitį, tuščiai graušimės ar analizuosime – yra išmokta. Vienaip ar kitaip galvoti žmogus išmoksta, o pagrindiniai mokytojai čia – artimieji ar autoritetingi asmenys, kurie kalbėdavo skirtingai. Taigi, jei vaikystėje dažniau girdėjome tėvus apgailestaujant dėl praėjusių įvykių ir juos svarstant, būsime labiau linkę mąstyti apie praeitį. Tas pats pasakytina ir apie kitus komunikacijos būdus: kalbėsime trumpais sakiniais ar ilgais, geriau kalbėsime, ar mintis vienodai gerai reikšime žodžiu ir raštu, priklauso ir nuo mus vaikystėje supusių žmonių įgūdžių bei nuostatų.

O ar įmanoma nieko negalvoti? Pasirodo, – įmanoma. Kai žmogus nusiramina, susikoncentruoja, nugrimzta į save, jis gali atsiriboti nuo viso pasaulio ir visų minčių. Tai savotiška transo būsena, tad būkite tikri, kad tarp praeivių tokių „negalvojančių“ nesutiksite.

Įdomiausia, kad mintys turi ir fizinę išraišką – veido mimikas. Jei ilgiau stebėsite save ar kitą žmogų, pamatysite, kad kartais užsigalvojęs jis timpteli lūpą ar pakelia antakius, tarsi kažką sakydamas. Iš tiesų, mūsų viduje vyksta tikri dialogai – kartais su jau sutiktais ar planuojamais sutikti personažais, kartais – mūsų asmenybės dalys „tariasi“, komunikuoja su mumis. Prisiminkime dar sykį, kad 93 procentus informacijos mes perteikiame neverbaliniais būdais, ir iškart taps aišku, kodėl gerai pažįstamo žmogaus mintis, net kai jis tyli, dažnai galime „perskaityti“.

Šį kartą pabaigai rašytojo L. Tolstojaus aforizmas: „Žmonės skiriasi dar ir tuo, kad vieni pirma galvoja, o paskui kalba ir daro, kiti gi pirma kalba ir daro, o paskui galvoja.“. Gražių ir šviesių jums minčių.