Ar spėjame gyventi?

Ar spėjame gyventi?

Tik tak tik tak – tarsi smėlis pro pirštus bėga mūsų laikas, įvilktas į dienų, savaičių ir mėnesių apvalkalą ir, dažniausiai, telpantis į storoką užrašų knygutę, pavadintą „darbo knyga“, „verslininko kalendorius“ ar dar kokiu nors išdidžiu vardu. Ar taip gyveno ir mūsų tėvai ar seneliai? Ne. Gal ne be reikalo jie sako tą nusibodusį sakinį „o mūsų laikais…“?

Spėju, kad nesiginčysite, genama pašėlusio ekonomikos ir verslo pasaulio pulso, virtusi iš žmonių į BVP, SMS, ir kitą laiką taupančių simbolių kratinį, visuomenė tapo uždaresnė. Jei kadaise namo kaimynai gerai pažinodavo vienas kitą, o susitikus traukinyje būdavo pjaustomi draugystės lašiniai ir kalbama apie gyvenimą, šiandien viskas yra kitaip. Ne taip saugu. Ne taip atvira. Pasak Asmens sveikatos klinikos psichoterapeutų, susvetimėjusi ir fobiška visuomenė iš esmės yra civilizuoto pasaulio problema. Taip taip, to paties, kuris atstumus tarp skirtingų pasaulio kraštų padarė visai nežymiu, o didžiųjų darbų dalį patikėjo mygtukui. Beje, pakalbėkime apie mygtukus. Be abejo, juos spaudyti ir valdyti mechanizmus lengviau ir efektyviau, nei darbuotis su kastuvu rankose. Bėda ta, kad kažkokiu būdu mygtukai užvaldė visą mūsų gyvenimą ir nors tą patį darbą, jų padedami, turėtume nuveikti greičiau, laiko po šio darbo turime mažiau, nei turėjo mūsų senoliai.

Aritmetika paprasta – mažiau laiko = mažiau bendravimo su artimaisiais = daugiau skyrybų = mažiau socialinių ryšių = mažiau saugumo ir pasitenkinimo jausmo = daugiau neurozių, fobijų, psichinių ir psichosomatinių ligų, nutukimo, priklausomybių nuo azartinių lošimų ar alkoholio = mažiau darbingų žmonių ir motyvacijos = mažesnis produktyvumas darbe ir didesnės išlaidos ligų gydymui = jokios naudos ir gyvenimo džiaugsmo.

Anot psichologų, nemaža dalis visuomenės šiandien bijo kažkur nespėti, tad nuvertina laiką, kurį turėtų skirti sau, santykiams su kitais žmonėmis, t.t. nematerialiems dalykams. Statistika šias mintis tik patvirtina – Lietuvoje kasmet vis daugiau sergančių neurozėmis, kamuojamų panikos priepuolių, gerenalizuoto nerimo, asmenybės sutrikimų. Pasaulio sveikatos strategai šią visuomenės viduje bręstančią bombą vertina kaip viena pavojingiausių šiandienos pasaulyje. Todėl vis kalbama, kad medicinos apsaugos plėtra turi suteikti žmogui saugumo jausmą, ar bent iliuziją, kad juo rūpinasi, mato, girdi. Medicina turėtų persipinti su socialine sritimi, o pastaroji integruotis į pedagogiką, ir visos tai tam, kad 25-tą paros valandą besivejantis žmogus turėtų šansą išsaugoti save, pasijusti truputį reikalingu, saugesniu, spėtų atstatyti jėgas iki kito starto.

Kai visa visuomenė gyvena tarsi pagreitintame kine, kenčia silpniausieji jos nariai – vaikai. Jiems skiriame taip mažai laiko ir dėmesio, kad daugelis šiandieninių paauglių nemoka bendrauti. Jie nėra pasiruošę santykiams su žmonėmis, tačiau puikiai moka spaudyti anksčiau jau minėtus mygtukus. Ir net užaugę, jie velka paskui save nepasitikėjimo savimi ir uždarumo šleifą.

Išgelbėti visuomenę nuo pasaulį įsukusios spyruoklės nutrūkimo gali poilsis. Tiksliau, – laikas sau. Žmonai. Vyrui. Vaikui. Ir katei. Dar normaliam apsipirkimui prekybos centre vietoj naktinio pasivaikščiojimo tarp šaldytuvų eilių, sutinkant panašias į save šmėklas, pajuodusiais paakiais. Dar reiktų trupučio laiko knygoms ir jūrai. Galbūt tikram, popieriniam laiškui, juk virtualūs santykiai niekada nesuteiks mums tiek džiaugsmo, ir palaimos, kaip tikri. Ir sveikatai, kad mažiau sirgtume.

Kitaip gyventi tikrai įmanoma. Ir tai mitas, kad turime ilgai dirbti. Psichoterapeuto Raimundo Aleknos teigimu, ilgas darbas neproduktyvus, ir neduoda tų rezultatų, kuriuos suteikia trumpas, bet koncentruotas, kryptingas darbas. Ir kuo toliau būkite nuo tų darbdavių, kurie sako, kad jei nedirbsi iki nukritimo, tai tave atleisiu, – kuo toliau! Jie patys nesuvokia, ką daro, ir anksčiau ar vėliau jie sužlugdys savo įmonę. Pervargę žmonės, įtempti santykiai kolektyve tik kenkia organizacijai, nors laikinai gali pagaminti kiek daugiau. Tad patrumpinkime darbo valandas, ir…padidės darbo našumas! Pažvelkime į kai kurias Vakarų Europos šalis – ir pamatysime, kad žmonės ten dirba trumpiau, daugelis parduotuvių savaitgaliais uždarytos, tačiau niekas nemiršta badu, o šeimos turi laiko pabūti drauge.

Galiausiai, jei nieko nekeisime, psichiatrinės ligoninės turės vis daugiau pacientų. Prastėjanti gyventojų sveikata atsilieps ir ekonominei raidai, o gausėjančios širdies ir kraujagyslių, nutukimo, endokrininės ligos kirs per valstybės kišenę.

Be abejo, žodžiais pasaulio nesustabdysi. Bet juk galime truputį padėti patys sau? Svarbu nepamiršti, kai nori per daug – gauni mažai. O viltis, kad štai dirbu dirbu, o kada nors galėsiu mėgautis darbo vaisiais, gali likti sapnu, jei nerasime laiko sau, šeimai, sveikatai. Jau šiandien.