Ar spėjate gyventi?

Registracija internetu

Registracija telefonu

Ar spėjate gyventi?

Monday November 19, 2018

Kai sykį išgaudžiau minutę Gedimino prospekte kavinėje išgerti kavos, supratau, kad jau labai seniai ničnieko nebespėju. Net štai taip pasėdėti ir pažiūrėti, kaip bunda pagrindinė miesto gatvė, kaip valso ritmu į šlavėjos grėblio glėbį krenta paskutiniai medžių lapai, kaip vinguriuoja senamiesčio stogų kaminų balti dūmai. Dar daugiau, – nors keliuosi kone dviem valandom anksčiau, nei prieš penkmetį – kasdien jaučiuosi nespėjusi galybės dalykų: beveik visada lieka nepadarytų darbų, kurie įsirango į rytojaus langelį ir taip perpildytame darbo kalendoriuje, draugus matau per didžiąsias metų šventes, o dažniau – tiesiog atsitiktinai gatvėje, tame pačiame mieste gyvenančius tėvus lankau sykį į mėnesį, jokio laisvalaikio neturiu jau seniai. Šeimai numetami laiko trupiniai tokie menki, kad jų čia nė neminėsiu. Kas antrą dieną man kyla nenumaldomas noras viską keisti. Ne, gal net viską mesti. Nes kiek gi galima bėgti, bėgti, bėgti ir niekur nespėti?

Asmens sveikatos klinikos psichoterapeutai teigia, kad tokių žmonių, – manančių, kad bėgdami jie spės daugiau ir kada nors mėgausis viso to rezultatu – galybė. Tarsi voverės rate – jie nesuvokia realybės ir jaučia poreikį kas sekundę kažką dirbti, – tik taip jie jaučia, kad gyvena. Daugelis knygų dėl pasikeitusio žmonių gyvenimo būdo kaltina globalizaciją, vartotojiškumą. Kas gi iš tiesų verčia gyventi tokiu beprotišku tempu? Pasak Asmens sveikatos klinikos psichoterapeutų, „sukti plokštelę greičiau, nei groja muzika“ save verčiame patys. Na, dar ir mūsų santykių provincialumas. Kai sykį kažkas sulygino skandinavų, čekų ir lietuvių darbo stilių bei našumą, pasirodė, kad skandinavai visiškai nedirba, čekai dirba „atsipūtę“, o mes „ariame“. Tuo tarpu švedų darbo našumas – didžiausias, čekai šioje srityje antri, o mums ir iki čekų toloka… Esmė ta, kad skiriasi, kaip skandinavai ir čekai dirba, kai dirba. Pas mus labai daug nerimo, daugelis turi per daug veiklos. O ir darbui skiriamą laiką neretai praleidžiame tiesiog neproduktyviai. Esminis momentas – sugebėti nuspręsti, kad darbui skirtas „koncentruotas“ laikas, tai reiškia, kad turėtume sustumti realiai nuveikiamus darbus į realų laiko tarpą, kurio reikia šiems darbams atlikti. Nesiblaškant. Be nerimo. Ramiai. Pripažinkite, juk ir jūs neretai jaučiatės tarsi nieko nenuveikę, nors darbe buvote nuo ankstyvo ryto iki sutemų? Koncentruotai dirbant, pasak psichologų, nuveikiama daug daugiau. Taigi, nors dirbtume trumpiau, rezultatai būtų tokie patys, kaip dabar, arba dar geresni. Be to, liktų laisvo laiko. Dar sykį lėtai perskaitykite ir pamąstykite, ką šie žodžiai reikštų jums – laisvas laikas, priklausantis tik jums. Tapytumėte? Eitumėt pasivaikščioti? Gal pradėtumėt rašyti knygą? Arba pavyktų išsimiegoti? Su vaikais galėtumėt eiti rinkti rudeninių lapų, ar pažaistumėte kokį stalo žaidimą…

Svarbiausia, kad kiek pristabdę tą „voverinį“ ratą, ničnieko neprarastume. Patikėkite, tai jau išbandyta. Jau girdžiu prieštaraujant: „o kaip gi viršininkas?“. Mes per daug mąstome, ar įtiksime viršininkui, ir per mažai – kaip jaučiamės patys. Tai ir yra mano anksčiau paminėtas mūsų santykių provincialumas. Civilizuotame pasaulyje žmogus visų pirma gerbia save ir kitą, žiūri savo interesų.  Būtent dėl to užsienio valstybės mėgsta steigti čia savo padalinius ir naudojasi Lietuva kaip provincija, santykinai pigios ir geros darbo jėgos šalimi. Realybė tokia – jei įmonė didelė, nuo mūsų darbo priklauso ne tiek daug, kaip atrodytų. Kitaip tariant, plėšymasis įmonės neišgelbės. O ji neišgelbės mūsų.

Ar pastebėjote? Rodos, sutalpiname į dieną daugiau, nei  įmanoma, o spėjame, kuo toliau, tuo mažiau. Nieko nespėjame, nes esame pavargę. Paradoksas – kuo labiau pavargstame, tuo daugiau stengiamės nuveikti. Ir taip – iki kol „užverčiame kanopas“. Arba mus atleidžia, nes nuvarytus arklius, voveres ir kitus gyvius tiesiog nušauna. Maža to, dirbant daugiau, didėja ir išlaidos – bėgimas kainuoja labai gaug pinigų ir sveikatos. Taigi, užuot veikę tai, kas priklauso ir tiek, kiek priklauso, lenktyniaujame su savimi, kaskart vis labiau pavargdami, daugiau išleisdami ir….mažiau nuveikdami.

Beje, dažna „voverė“ bėga ne tiek dėl pinigų, kiek dėl pripažinimo. Klausimas, ar taip pervargus, pripažinimą išties gauname?…Įsivaizduodami, kad gauname pinigus, mes darome labai daug neproduktyvios veiklos, kuriai išnaudojame daug daugiau energijos, nei gauname atgal  satisfakcijos.

Išeitis, be abejo, yra. Reikia paklausti savęs, kiek geriau jaučiamės, darydami tai, ką darome? Nes daryti gyvenime reiktų tai, kas padeda  gerai  jaustis. Aišku, daugelis „voverių“  bijos sąžiningai atsakyti į šį klausimą. Nes, kaip rodo praktika, – voverė, tai save nuvertinti linkęs žmogus. Paradoksas, tačiau dažnai šie žmonės būna puikūs, daug nuveikę specialistai, bet to nepakanka, kad jie patikėtų, kad jie yra kažko verti, kad jiems nereikia tiek daug dirbti. Pakaktų tiesiog dirbti.

 

Registracija internetu
Registracija telefonu
x
Siekdami pagerinti Jūsų naršymo patirtį lankantis www.asklinika.lt svetainėje, naudojame slapukus (angl. cookies) – tai nedidelės informacijos rinkmenos, kurias jūsų naudojamo įrenginio naršyklė priima iš svetainės kurioje lankotės. Surinkta informacija iš slapukų mums padeda efektyviau nustatyti naršymo įpročius, veiksmus bei nustatymus (pvz., kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), o jums nereikia jų kaskart pasirinkti lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose. Kad interneto svetainė veiktų, nebūtina leisti naudoti šiuos slapukus, bet sutikus su slapukų politika, naršyti jums bus paprasčiau. Išsamesnė informacija suteikiama www.AllAboutCookies.org . Galite ištrinti visus jau esančius jūsų kompiuteryje slapukus, o dauguma naršyklių nustatytos taip, kad slapukai nebūtų įrašomi jūsų įrenginyje. Su slapukais susijusi informacija nenaudojama jūsų tapatybei nustatyti ar kitais nei pirmiau aprašytais tikslais. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje.Sutinku