Kodėl vaikai keikiasi? | Asmens sveikatos klinika

Kodėl vaikai keikiasi?

Registracija internetu

Registracija telefonu

Kodėl vaikai keikiasi?

Pirmadienis lapkričio 19, 2018

Buvau tikra, kad mano vaikas niekada nesikeiks. Na, bent jau iki mokyklos. Galite įsivaizduoti save  mano vietoje, kai vos dvejus perkopusi atžalėlė, nulūžus mašinėlės ratukui, riebiai nusikeikė. Trumpas ir visiems gerai žinomas rusiškas keiksmas lipte prilipo prie mano kūdikio lūpų – sakydavo, kai kas nors nepasisekdavo, nukrisdavo ant žemės, kai apimdavo pyktis…Suglumau. Nei namuose, nei pas senelius tokie žodžiai nevartojami, taigi, pakako kapstantis smėliadėžėje nugirsti šalia buvusių paauglių kalbas ir mano angelėlis tapo tikru keikūnu.

Asmens sveikatos klinikos psichologė Vita Čioraitienė ramina, kad net inteligentiškiausių tėvų vaikai, jei neaauga izoliatoriuje, anksčiau ar vėliau „parneša“ namo keiksmažodžius. O parsineštą naujovę juk taip norisi parodyti artimiesiems, – štai ir atsitinka, kad prosenelės jubiliejuje Jonukas, užlipęs ant kėdės, užuot deklamavęs eilėraštį netikėtai išpyškina triaukštį keiksmažodį, priversdamas raudonuoti gimines ir stebindamas aplinkinius. Bet pamąstykime, ko gi mes stebimės? Nejau iš tiesų patys nežinome šių žodžių? Žinome. Maža to, daugelis mūsų dalis retkarčiais jais pasinaudoja, na, kai emocijos užplūsta labai staigiai. Taigi, ir vaikai, nesvarbu, – dvejų ar šešerių, išgirdę vyresnius sakant negirdėtą, tačiau didžiulį emocinį krūvį turintį žodį, natūraliai juo susidomi ir nusprendžia išbandyti, kokią reakciją šie abrakadabros sukelia artimiesiems. Abrakadabra plūdimąsi vadinu dėl to, kad neretai vaikai nesuvokia tariamo keiksmo reikšmės. Jiems svarbiausia – šiame žodyje telpantis emocinis krūvis (būtent juo vadovaudamiesi mažieji žino, kada „reikia“ keiktis) ir, be abejo, aplinkinių reakcija. Psichologė V. Čioraitienė pabrėžia, kad apsisaugoti nuo keiksmų neįmanoma, tačiau tinkamiau sureaguoti, – galima. Pirma, – išgirdę vaiką keikiantis pasistenkite nenustebti (ar bent neparodyti, kad nustėrote), nesišypsokite ir nesijuokite, nes vaikui atrodys, kad plūsdamasis gali jus pralinksminti. Nereikia rodyti smarkaus pykčio, moralizuoti, nedera mažajam girdint tarsi nuotykį perpasakoti jo veiksmus draugams ar kaimynams. Nepulkite klausinėti, iš kur atžala parnešė baisųjį žodį – taip tik paskatinsite vaiką teisintis, pabrėšite, kad jis pasakė kažką „ypatingo“. Ne kas kita, kaip mūsų reakcija keiksmažodžius vaiko sąmonėje iškelia aukščiau už kitus žodžius, tad jei apsišarvuosime kantrybe – juk naivu būtų tikėtis, kad keiksmažodis iš vaiko leksikono išnyks iš karto – ir nereaguosime perdėtai stipriai, dings įdomumas ir malonumas mėgautis suaugusiųjų reakcija. Tinkama reakcija – ramiai pasakyti, kad šį žodį žinote ir neišgirdote nieko nauja. Vyresniam vaikui galima paaiškinti žodžio prasmę, pabrėžti, kad kai kurie žmonės keiksmais reiškia emocijas – kai ko nors nekenčia, pyksta. Tačiau šie žodžiai yra nepadorūs ir skirti pažeminti kitą. Būtinai pasakome, kad „tokius bjaurius žodžius vartoja ne visi, o tik tam tikro lygio žmonės“ (galima įvardinti socialinę grupę: bomžai, girtuokliai ir pan.). Pasakykite vaikui, kad daugelis žmonių šiuos negražius žodžius žino, tad nustebinti jais nieko nepavyks, tačiau „kaip mes (tėvai, šeima) ir mūsų draugai taip nekalba su tavimi, taip ir tu neturėtum taip kalbėti, nes liksi nemaloniai išsiskiriantis, nesuprastas“. Tokie paaiškinimai tinka jau nuo 6-7 metų. Kalbantis apie keikimąsi reikia įvardinti ir savo emocijas – pasakyti, kad nenorite tokių žodžių girdėti savo namuose, kad keiksmai jus įžeidžia ir liūdina. Dažniausiai keiksmažodžiai atkeliauja į namus iš kiemo ar darželio. Dvimečių plūdimąsi galima tiesiog ignoruoti, arba mokyti įvardinti emocijas kitaip „Jurgi, tu turbūt pyksti? Aš suprantu, tu nori dar pabūti lauke, tačiau dabar laikas namo, todėl kad ir kaip  pyktum, turėsime eiti.“ Geriau kalbantiems mažiesiems keikūnams paaiškinimai turi būti paprastesni nei vyresniems: „aš pykstu, kai tu taip kalbi, nes šie žodžiai negražūs, juos sako tik blogi žmonės“. Žinoma, paaiškinimai nėra panacėja, tad nesitikėkite labai greito rezultato. Kad keiksmažodis užsimirštų reikia „nemaitinti“ jo smarkia reakcija ir emocijomis, nepaversti jo vaiko „paslaptimi“ ar manipuliacijos tėvais įrankiu, stengtis, kad vaikas kuo rečiau girdėtų plūdimąsi, pasiūlyti jam alternatyvų – „ot, rūpuže!“.

Keikdamasis vaikas žiūri, kiek jam leidžiama. Tačiau, nors ir veiksmingas būdas – nusikeikus išsiplauti burnytę muiluotu vandeniu – toks, ar kiti tėvų jėga paremti metodai tinka nevisiems. Žinoma, jei vaikas atkakliai bando ribas ir keikiasi, galima apriboti pramogas, tačiau neverta įsivelti į karą“galiu tau neleisti to ir ano“. Kai kurie vaikai iš tiesų geriau suvoks, jei kantriai aiškinsite, kad jūsų aplinkoje keiksmai nevartojami, paklausite, kaip jaustųsi vienaip ar kitaip pavadintas vaikas ir panašiai. Svarbu vaiko elgesį atskirti nuo vaiko asmenybės. Vaikas nėra blogas, tačiau gali blogai elgtis. Atskirti šiuos du dalykus svarbu dėl vaikystėje besiformuojančio požiūrio į save, savivertės. Žmonės linkę pagrįsti savo įvaizdį, tad tikintis, kad yra niekam tikęs vaikas bus linkęs taip ir elgtis, kaskart lyg patvirtindamas savo „neetikšiškumą“.

Jei pastebėjote, kad vaikas keikiasi tik kieme ar mokykloje, gali būti, kad keiksmažodžius jis naudoja kaip būdą pritapti prie bendraamžių. Deja, šį reiškinį stiprina ir iš kompiuterinių žaidimų ar televizorių ekranų sklindantys keiksmai, kurių poveikio išvengti tikrai sudėtinga. Asmens sveikatos klinikos psichologė Vita Čioraitienė teigia, kad tėvams palengvės, jei nusistatys daryti, ką gali, kad vaikas nesikeiktų, tačiau neturės  iliuzijos, jog pavyks vaiką apsaugoti pilnai. Plūdimasis – ne tinkamiausias būdas išreikšti emocijas, bet toks būdas yra ir bus. Žinoma, tėvai turi prisiimti atsakomybę už vaiko auklėjimą. Tačiau nesate kalti dėl visko, ką daro ar sako jūsų atžala. Na, o sulaukę aplinkinių kaltinimų dėl vaiko auklėjimo, galite pasiteirauti, kaip,jų nuomone, užklijuoti vaiko burną. Kita vertus, juk už padaužos išdaužtą langą irgi tenka atsakyti, tad susitaikykim ir mėgaukimės tėvyste!

 

Registracija internetu
Registracija telefonu
x
Siekdami pagerinti Jūsų naršymo patirtį lankantis www.asklinika.lt svetainėje, naudojame slapukus (angl. cookies) – tai nedidelės informacijos rinkmenos, kurias jūsų naudojamo įrenginio naršyklė priima iš svetainės kurioje lankotės. Surinkta informacija iš slapukų mums padeda efektyviau nustatyti naršymo įpročius, veiksmus bei nustatymus (pvz., kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), o jums nereikia jų kaskart pasirinkti lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose. Kad interneto svetainė veiktų, nebūtina leisti naudoti šiuos slapukus, bet sutikus su slapukų politika, naršyti jums bus paprasčiau. Išsamesnė informacija suteikiama www.AllAboutCookies.org . Galite ištrinti visus jau esančius jūsų kompiuteryje slapukus, o dauguma naršyklių nustatytos taip, kad slapukai nebūtų įrašomi jūsų įrenginyje. Su slapukais susijusi informacija nenaudojama jūsų tapatybei nustatyti ar kitais nei pirmiau aprašytais tikslais. Daugiau apie slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje.Sutinku