Naujienos

Lapkričio mėnuo, tačiau vaiko adaptacijos darželyje procesas dar vyksta? Tai normalu, gali būti ir taip, tėvus ramina psichoterapijos ir psichoanalizės centro „Asmens sveikatos klinika“ Medicinos psichologė Karolina Kančiauskytė-Beigė. Pirmoji mažamečio vaiko adaptacija darželyje ar lopšelyje tobulu atveju trunka kelias savaites, dažniausiai – 1–3 mėnesio, tačiau kai kuriais atvejais gali trukti ir iki pusės metų. Ašaros atsisveikinant yra visiškai normalu ir „legalu“. Kaip ir faktas, kad adaptacija – tiek rutinos kaitos prasme, tiek ir emociniu lygmeniu – vyksta tiek vaikams, tiek ir jų tėvams. Kiekvienas vaikas, tėvai, situacija yra be galo skirtinga, tad nei universalių laiko rėmų, nei taisyklių, deja, nėra. Vis tik specialistė pateikia galimą adaptacijos planą ir konkrečių patarimų, kaip šį procesą palengvinti ar bent jau geriau suprasti ir priimti.

„Ką galbūt norėtųsi pabrėžti, kad turbūt, deja, nėra idealaus adaptacijos plano. Suprantama, kad labai sunku ir skaudu matyti verkiantį vaiką, tačiau labai natūralu, jog vaikas verkia, nenori eiti ar likti. Praktikoje dažnai pastebiu tokius du adaptacijos variantus. Pirmu atveju, vaikui nuo pat pradžių sunku atsiskirti, vaikas liūdi, verkia, nenori. Nuosekliai pratinant, ilginant laiką darželyje, vaikas palaipsniui adaptuojasi. Antru atveju vaikas pirmosiomis dienomis noriai ir be jokių sunkumų pasilieka darželyje, tyrinėja žaislus, atrodo, kad jam labai smagu, tačiau po kelių tokių „lengvų“ dienų ar savaitės staiga ima verkti, nebenorėti eiti, atsiskirti ar pan. Tuomet nuosekliai laikomės namų ir darželio rutinos ir, kaip ir pirmuoju atveju, adaptacija vyksta. Žinoma, gali būti ir dar daug kitokių adaptacijos kelių, juos ypač pakoreguoja netikėtos ligos, atostogos ar kiti įvykiai. Visi variantai yra labai natūralūs, vaiko ir jo tėvų jausmai adaptacijos metu – taip pat“, – paaiškina Karolina Kančiauskytė-Beigė.

Kitas svarbus momentas, specialistės teigimu, yra tai, kad mes klaidingai manome, jog adaptacija skirta tik vaikui. Deja, adaptacija vyksta visai šeimai. Tėvams taip pat iškyla įvairių jausmų, tarkim, tenka atsiskirti nuo mažylio ilgesniam laikui, pasikeičia rutina, tenka pradėti derinti jau iki tol buvusius aiškius dienos ar savaitės planus su nuvykimai į bei iš darželio, galbūt grįžtama į profesinius darbus. Su pokyčiais gali susidurti ir broliai bei seserys – vyresnieji gali imti jaustis atsakingi už jaunesniuosius toje pačioje mokymosi įstaigoje.

Svarbu pradėti dar iki darželio 

Sėkminga vaiko adaptacija darželyje prasideda dar vaikui nežengus kojos į ugdymo įstaigą. „Asmens sveikatos klinikos" medicinos psichologė pataria, ką reikėtų daryti dar iki darželio.

Pasirengimo darželiui planas: 

• Suvienodinti namų ir darželio rutiną. Pavyzdžiui, jeigu vaikas vis dar miega dienos miegą du kartus, o darželyje tik vieną – naudinga jau namuose pereiti prie miegojimo vieną kartą per dieną (ir, idealu, panašiu metu, kaip ir darželyje). Taip pat galima pradėti pratintis keltis tuo metu, kai teks keltis į darželį, valgyti panašiu metu, eiti į lauką. Atkreiptinas dėmesys, jog dienos rutina skirtingose ugdymo įstaigose gali būti skirtinga.
• Apie darželį kalbėtis iš anksto. Su vyresniais vaikais (apie 3 m.) pokalbių apie būsimą ėjimą į darželį gali būti daugiau nei su mažaisiais, nes jiems jau patiems gali kilti įvairių klausimų, baimių ar pan. Labai svarbu į visus tuos klausimus pasistengti atsakyti, jų nenuvertinti. Net jeigu vaikas to paties klausia daugybę kartų, svarbu ramiai atsakyti. Tai gali rodyti, kad vaiką ši mintis neramina ir jis taip bando nusiraminti, užtikrinti, kad viskas yra gerai. Galima iš anksto darželį apžiūrėti iš lauko, kelis kartus pro jį praeiti, galbūt per atstumą pasižiūrėti, kaip lauke žaidžia vaikai, papasakoti vaikui, kas vyksta ar pan. Kartais su vyresnėliais yra braižomas žaismingas kalendorius, kuriame braukiamos dienos iki darželio pradžios, tad vaikas vizualiai mato, kiek dar liko dienų, tarsi sukuriamas laukimo jausmas. Su mažesniais vaikais (ypač dar nekalbančiais) tokie pokalbiai gali būti minimalūs, tačiau vis tiek vartokite tokius žodžius, kaip „darželis“, „auklėtoja“, „auklytė“ ar pan. Tiesa, svarbu apie darželį pradėti kalbėti, kai jau žinote konkrečią vietą, pradžios datą ir pan. Nereikia pernelyg anksti – gali užtekti ir savaitės, vis trumpai apie tai užsimenant.
• Susidėlioti adaptacijos planą. Paprastai vaiko adaptacijos planą pateikia pati ugdymo įstaiga ir kiekvienoje įstaigoje šis planas gali būti skirtingas. Svarbu, kad tėvai žinotų, koks tas planas: kiek trunka, ar jie bus įleidžiami į klasę, kaip vis ilginamas vaiko pasilikimo laikas darželyje ir pan. Svarbu, kad tėvams jis tiktų ir jie jaustųsi kiek įmanoma ramesni tuo laikotarpiu. Taip pat labai svarbu, kad adaptacijos metu nebūtų planuojama ilgesnių patraukų ar atostogų, nes tai gali apsunkinti adaptacijos procesą. Tuomet grįžus gali tekti susidurti su dar stipresnėmis vaiko emocijomis, grįžti į adaptacijos pradžią ar susidurti su kitais sunkumais.
• Tėvams paruošti save, kad jiems taip pat tai bus adaptacija. Tėvams taip pat reikės adaptuotis prie to, kad jų vaiką visą ar pusę dienos prižiūrės kiti suaugusieji, kad jie bus atskirai nuo vaiko, kad į dabartinę dienotvarkę įsitraukia kelionės į ir iš darželio, galimos vaiko ligos ir kiti niuansai. Neretai nutinka taip, kad vos pradėję lankyti darželį vaikai suserga. Tai labai natūralu ir dažna. Svarbu pasiruošti, kas galės prižiūrėti vaiką, kai jis sirgs, ir, galiausiai, priimti pačią mintį, kad taip gali nutikti.

Sėkmingas adaptacijos procesas įmanomas 

„Chaotiškas šeimos rytas namuose arba ugdymo įstaigos „papeikimas“ vaikui girdint gali suaugusiajam atrodyti kaip nereikšmingos smulkmenos, dėl kurių vėliau kils nuostaba, kodėl vaikas nenori važiuoti į darželį. Taip apsunkinamas adaptacijos procesas. Ir atvirkščiai – tėvų ramybė ir nuoseklumas, pozityvus nuteikimas ir kai kurios kitos „smulkmenos“ gali iš esmės padėti tiek vaikui, tiek tėvams adaptacijos procese“, – paaiškina medicinos psichologė K. Kančiauskytė-Beigė.

„Taip“ ir „ne“ adaptacijos proceso metu:

„Kartais adaptacija darželyje sutampa su kitais svarbiais pokyčiais ar įvykiais vaiko gyvenime, net jeigu ir rekomenduojama jų vengti: persikraustymu, brolio ar sesės gimimu, tėvų skyrybomis ir panašiai. Net tokie pokyčiai kaip atpratinimas nuo sauskelnių ar žinduko, nustojimas vaiką maitinti krūtimi, vaikui taip pat yra svarbūs pokyčiai. Jeigu vienu metu yra pernelyg daug pokyčių, galime susidurti su stipresnėmis vaiko emocijomis, labiau iššūkį keliančiu elgesiu, miego sunkumais ar kt. Per daug pokyčių sukelia nepastovumą, neaiškumą, o tai kelia vaikui nesaugumo jausmą, kas pasireiškia liūdesiu, pykčiu. Visa tai, žinoma, sunkina adaptaciją. Rekomenduojama yra, kad darželio adaptacija kuo mažiau vyktu drauge su kitais pokyčiais, kiek tai yra įmanoma. Kitus pokyčius būtų svarbu suplanuoti iki darželio arba jau įvykus adaptacijai darželyje“, – aiškina „Asmens sveikatos klinikos“ medicinos psichologė.

Vienas svarbiausių dalykų – konstruktyvus atsisveikinimas

Atsisveikinimas – tai viena skaudžiausių ir sunkiausių akimirkų adaptacijos metu. Tiek tėvai, tiek vaikai šiame momente gali išgyventi „puokštę“ įvairiausių emocijų. Pasak „Asmens sveikatos klinikoje“ tėvus ir vaikus konsultuojančios K. Kančiauskytės-Beigės, konstruktyvus atsisveikinimas, vienas esminių sėkmingos adaptacijos elementų.

Koks turėtų būti atsisveikinimas prie durų?

• Trumpas ir struktūruotas. Pavyzdžiui, mama arba tėtis nupiešia širdutę vaiko delne, spusteli apsikabindamas, palinki geros dienos ir nusišypso atsisveikindamas. Svarbu, kad po šio „ritualo“ vaikas ir vaiką atvedęs suaugęs atsiskiria, išeina, o vaikas lieka su jį pasitikusia auklėtoja. Natūralu ir suprantama, kad be galo skaudu palikti vaiką verkiantį, tačiau struktūra vaikui suteikia saugumo, o saugumas ramina. Tad kelissyk atlaikius liūdesį, kaskart atsisveikinimas tampa emociškai vis ramesnis.
• Atveda tas pats žmogus. Kai atsisveikinimai emocionalūs, rekomenduojama, kad vaiką atvestų tas žmogus, su kuriuo vaikas įprastai lengviau gali atsiskirti, ir kuriam suaugusiajam pačiam yra kiek ramiau. Kartais girdžiu, kad atsisveikinant ir patys tėvai ašaroja arba vos sulaiko ašaras, tad vaikui lengviau būtų atsiskirti su tuo, kuris rodo, jog darželyje saugu ir viskas yra gerai. Kol įsitvirtina atsisveikinimo procesas, rekomenduojama, kad kaskart ir būtų vis tas pats žmogus.
• Panašiu metu ir ne piko metu. Kartais būna, kad vaiką trikdo kitų atsisveikinimai prie durų, ima graudintis dar prieš atsiskiriant, gali jautriai reaguoti į kitų vaikų verksmą ar bendrą triukšmą ir pan. Rekomenduojama tokiu atveju pasitarti su auklėtoja, kada atvedamų vaikų srautas yra mažesnis, ir tėvai galėtų ramiau atsisveikinti.
• Komunikuoti su auklėtoja. Jeigu neramu, kaip laikosi vaikas darželyje, rekomenduojama apie tai kalbėtis su auklėtoja. Įstaigos turi savų būdų, kaip komunikuoja su tėveliais. Dažnai būna taip, kad vaikas nustoja verkti vos tik tėvai išeina ir jis lieka su auklėtoja bei kitais vaikais, tuomet įsitraukia į žaidimus ir t .t. Nepasiteiravęs tėvas to nežino ir jaudinasi, ar vaikas nustojo verkti. Natūralu, kad dienos eigoje vaikui vis kyla „liūdesėlių“, kad jis pasidalina su auklėtoja, jog nori mamos ar tėčio šalia. Tai yra neatsiejama adaptacijos dalis. Paprastai auklėtojos sugeba į tai reaguoti tinkamai ir empatiškai. Važiuoti pas vaiką, kai jam pasidaro liūdna ar verkia dienos metu, nėra rekomenduojama (nebent tik išskirtinais atvejais, kai vaiko tikrai nepavyksta nuraminti), nes tai gali tapti išmokstamu elgesiu.

Kitas svarbus momentas – pažadų laikymasis

„Asmens sveikatos klinikos“ specialistės teigimu, vaikams gerokai jautresnis nei suaugusiems yra tėvų duotų pažadų laikymasis, ypač tokiu jautriu jiems metu, kai adaptuojamasi darželyje: jog vaikai tikrai bus pasiimami iš darželio ir tuo metu, kai buvo sutarta.

Kaip ir kada pasiimti?

• Rekomenduojama laiką darželyje ilginti palaipsniui. Tarkim, iš pradžių vaikas tik pabūna su vaikais ir mokytoja lauke, vėliau jau eina ir valandėlei į vidų. Dar vėliau buvimo laikas ilginamas iki kelių valandų, tada pridedamas pavalgymas, o tada miegojimas. Šis procesas skirtingose įstaigose gali būti skirtingas. Paprastai, jeigu nėra itin stiprių emocinių reakcijų, šis procesas gali užtrukti 1–2 sav., kartais trumpiau. Tai labai priklauso nuo vaiko ir aplinkybių. Proceso neverta užtęsti pernelyg ilgai, nes jeigu tikslas yra, kad vaikas būtų darželyje nuo ryto iki vakaro, bet pirmiausia pripratiname būti tik iki pietų miego, vėliau pridėjus pietų miegą gali kilti antrinė adaptacija (iš esmės, tai emociškai silpnesnė adaptacija). Svarbu: šis perėjimas – tai nėra adaptacija, o tik „įėjimas“ į darželio rutiną, adaptacijos pradžia.
• Kaskart vaiką informuoti, kada pasiimsite jį. Darželinukai dar negeba suprasti laiko, tad atvykimo laiką jiems nurodome pagal veiklą, pavyzdžiui, kai visi vaikai eis miegoti, kai pavalgysi vakarienę, po pasakos laiko ir t. t. Galite priminti vaikui ir praėjusią dieną, kad atvykote, tuo metu, kaip tarėtės. Taip raminate vaiką ir mokote dienos rutinos.
• Atvykti pasiimti tuo metu, kai planuojate. Jeigu sutarta, kad atvyksite pasiimti, kai vaikai eis iš lauko į klasę – tada ir pasiimkite. Jeigu yra vėluojama pasiimti vaiko, tai kelia vaikui nesaugumą. Kitąkart vaikui pasilikti gali būti sudėtingiau.

Kartais gali prireikti ir specialistų pagalbos

„Pilnai įvykusi adaptacija laikoma tokia, kai vaikas jau gali ramiai atsiskirti nuo mamos ar tėčio, yra užmezgęs ryšį su bent vienu suaugusiuoju darželio grupėje, gali ramiai dalyvauti veiklose (nebekyla liūdesys, tėvų ilgesys), yra perpratęs ir priėmęs dienos rutiną, žino, kokios taisyklės ir lūkesčiai yra darželyje. Adaptacijos laiką dažniausiai ilgina tai, kad pradėję lankyti vaikai dažnai suserga, o atėjus vėl, įvyksta ligos atkrytis. Adaptaciją ištęsia ir atostogos, kiti išvykimai. Labai svarbu adaptacijos metu suteikti vaikui daug kokybiško dėmesio, laiko kartu, empatiškai priimti jo išgyvenimus. Labai natūralu, jeigu namuose vaikas adaptacijos metu yra irzlesnis, piktesnis, prasčiau miega. Dažniausiai tai kyla dėl daugybės išgyvenimų darželyje, o emocijas vaikas „išleidžia“ ten, kur jaučiasi saugiausiai – namuose“, – paaiškina psichoterapijos ir psichoanalizės centro „Asmens sveikatos klinika“ Medicinos psichologė Karolina Kančiauskytė-Beigė.

Specialistės teigimu, kai kuriais atvejais gali prireikti ir specialisto konsultacijų. Tai labai rekomenduojama, kai vaiko elgesys ir emocijos itin suintensyvėjusios, kai atsirado vaikui visiškai nebūdingas elgesys ar nuotaikos, ir tai nesikoreguoja jau keletą savaičių. Kartais rūpestį dėl tam tikrų raidos, elgesio, emocijų ar ugdymo aspektų išreiškia ir auklėtojos. Pasikalbėti su specialistu geriau ir tuomet, kai tėvams neramu, trūksta informacijos. Pokalbis su specialistu gali „įnešti“ aiškumo, nusiraminimo, naujų idėjų ir būdų, taip pat tai gali būti ir svarbi pradžia tolimesnių sunkumų intervencijai.