Po vienu stogu nesusituokus

Po vienu stogu nesusituokus

Gyvenimu nesusituokus šiandien nenustebintum net atokiausiame kaime gyvenančios bobutės. Ką jau kalbėti apie didmiesčius, juo labiau, kad ir žurnalai bei forumai mirgėte mirga patarimais prieš užsimaunant ar užmaunant dailų vestuvinį žiedelį, „pabandyti“ pagyventi vienoje erdvėje, su bendra vonia, bendru tualetu, bendra lova, bendrais rūpesčiais ir kitais žaviais bendrumais. Iš tiesų. Kartais pabandžius gali, žmogus, suprasti, kad norisi tik bėgti kur akys mato, mintyse dėkojant Aukščiausiajam, kad vestuvinio baliaus su giminėm ir tolesnių įvykių pavyko išvengti. Kartais gailimasi vėliau ir tyliai. Kažko, ką atidavėm tam, su kuriuo „tik šiaip“ pagyvenome. Pasekmių. Apkalbų. Užsitęsusio nei vedybinio, nei nevedybinio gyvenimo. Bet juk kiekvienas sprendimas daromas laisva valia ir yra savotiška loterija, ar ne?

Asmens sveikatos klinikos psichologė Daiva Balčiūnienė polinkį gyventi nesusituokus sieja su visuomenės laisvėjimu. Iš tiesų, anksčiau buvusių draudimų kaip ir nebėra, Veronikos nesiskandina iš gėdos, o gyvenimas susimetus tapo savotiška mada. Kas nenorėtų būti madingas?… Prie vyno taurės sugyventiniai noriai pasakoja, kad toks gyvenimas jiems labai patinka: daugiau laisvės, mažiau rutinos, į valias virpuliukų ir jauduliukų, juk į partnerį nežiūrima, kaip į savaime suprantamą dalyką. Aišku, yra ir kita pusė. Praėjus kuriam laikui nemaža dalis moterų prisipažįsta, kad norėtų, jog vyras pagaliau pasipirštų. Pasąmoningai santuoka visgi siejama su šiokiu tokiu saugumu. Deja, realybė tokia – kuo ilgiau pora gyvena „susimetusi“, tuo labiau prie tokio gyvenimo įprantama, atsiranda jausmas „o kam kažką keisti“, o vyrai rečiau ryžtasi pirštis ar įteisinti santykius. Jei tokia laisvė priimtina abiems – problemų nekils. Liūdniau gali būti, jei kuri nors pusė visgi svajoja apie vestuves ir santuoką.

Jei mylimasis ar mylimoji primygtinai siūlo rinktis būtent gyvenimą nesusituokiant, reiktų pagalvoti, ar tai nėra neryžtingumo ir atsakomybės baimės priedanga. Ne? Puiku! Visgi kartais, pasak psichologės, nenoras tuoktis reiškia abejones. Ypač, jei tai vyresni, kelis metus kartu jau gyvenantys, savarankiški partneriai. Sukluskite, jei pragyvenę kelis metus tebegirdėsite „aš dar nepasiruošęs/-usi“. Paradoksalu, tačiau kuo ilgiau ruošiamasi, tuo rečiau…prisiruošiama.

Neretas ir kitas atvejis – kartu ilgai gyvenusi pora nusprendžia tuoktis. Ir štai – vestuvių maršas, gėlės, žavi kelionė, trumpas gyvenimas įteisintoje santuokoje ir…skyrybos! Toks santykių salto pribloškia poros draugus ir gimines. Tačiau skyrybas sukelia ne santuoka. Ne viešas pažadas mylėti ir gerbti amžinai. Taip nutinka tuomet, kai santuoka pasirenkama kaip išeitis iš santyki? krizės – o gal bus geriau? Tiesa ta, kad pasidaro tik blogiau. Nes santykių krizes reikia spręsti ne išorinėmis priemonėmis: vestuvėmis ar kūdikio pradėjimu, bet ieškant nesantaikos priežasčių ir su jomis susidorojant.

Aišku, gyvenimas nesusituokus turi ir privalumų. Pavyzdžiui, galima išvengti ankstyvų vestuvių, kurios jaunutėms mergaitėms tampa būdu pabėgti nuo tėvų kontrolės. Kaip žinia, itin ankstyvos santuokos labai dažnai baigiasi skyrybomis, nes partnerius renkasi dar nesubrendę žmonės. Gyvenimas su kitu žmogumi suteikia labai didelės patirties. Gal tokie santykiai nesukurs tvirtos šeimos, tačiau gyvenę su kitu jau žino, ką reiškia nuolat derintis prie kito žmogaus, dalintis buitimi, kaip lengvai galima sugadinti tarpusavio santykius, ir kad verta juos puoselėti ir saugoti. Taigi, ši patirtis gali būti vertinga.

Spręsti tik Jums. Be abejo, galite pasisemti patirties, o galite gerokai „nudegti“. Jei kartu apsigyvena labai jauni žmonės, anot psichologų, jie tarsi praranda vieną iš gyvenimo etapų – nesvarbu, kaip jį pavadinsime: vėlyvąja vaikyste ar paauglyste. Žaisti šeimą iš tiesų smagu, taip išsiskiriama ir iš bendraamžių minios. Visgi per anksti užgriuvęs suaugusiųjų gyvenimas visiems laikams pakeičia mąstymą ir požiūrį į gyvenimą. Psichologė Daiva Balčiūnienė pabrėžia, kad anksti pradėję gyventi su kitu žmogumui rizikuoja „peršokti“ gyvenimo etapą, kurio metu išmokstama būti vieniems. Toks žmogus gali nežinoti, kaip susikurti savo gyvenimą vienam – kaip pačiam planuoti laisvalaikį, kokie jo asmeniniai pomėgiai, kas jam pačiam patinka, kas ne, kas jis toks. Jei įvyksta skyrybos ar dėl kitos priežasties toks asmuo lieka be partnerio, dažnai prireikia psichologo pagalbos, nes žmogus visai neturi patirties, kaip gyventi vienam.

Beje, ankstyvas gyvenimas poroje atima galimybę flirtuoti, bendrauti su daugeliu, renkantis ir ieškant savojo žmogaus. Dėl to mintys, kaip būtų su kitu žmogumi, neretai užplūsta po kelių gyvenimo kartu metų ir gali tapti neištikimybės ar skyrybų užuomazgomis.

Neketiname teigti, kad gyventi vienaip, geriau, nei kitaip. Tiesiog, jei jums svarbu stabilumas, o laikinumas ir nesaugumas liūdina, – nesantuokinis gyvenimas neturėtų tęstis be galo, statistika rodo, kad poros, gyvenančios kartu ilgiau nei trejus metus, tuoktis ryžtasi rečiau. Taip, santuoka neduoda garantijos, bet leidžia jaustis kiek saugiau. Na, o taisyklė galėtų būti tokia – kaip jautiesi, taip ir elgiesi. Jei pora laiminga ir neatšokusi vestuvių – viskas tvarkoje, tačiau taip turėtų jaustis abu partneriai.